http://www.lrytas.lt/?id=11866072231185733259&view=4


 


http://www.lt24.lt/lt/content/viewitem/18057/


 


 


Reikia mokytis iš praeities, perimti iš jos visa, kas geriausia; kad ir ypač efektyvią sovietmečio praktiką, kai žinomų struktūrų ir žinomo pasaulio atstovai, siekdami politinės, finansinės ir pan. naudos, neparankius žmones paskelbdavo bepročiais. Tad labai aiškus ir suprantamas noras (ir nuo interviu “Moters” žurnale prasidėję praktiniai veiksmai) priklijuoti man “ligonės” etiketę (rašydama romaną sau šypsojausi, įsivaizduodama mūsų spaudą, rėkiančią ant manęs: „Sos: stalkerė - terorizuotoja!“); tai buvo efektyviausia, ką tik galima sugalvoti, norint parodyti, kad mano romane iškeltos dvigubo Žvaigždžių gyvenimo, palaikomo spaudos, problemos yra niekinės: juk į ligonio kliedesius nereikia kreipti dėmesio. Maža to, bet kokie vėlesni jau etiketę turinčio žmogaus pasisakymai bus vertinami kaip tos ligos sindromas. Tebūnie. Sąžinės miegas juk giliausias ir iš jo dažnai nepažadina net fanfaros. Tačiau tikriausiai  ”daktarai - diagnostikai” ir jų diagnozes palaikančios seniausios profesijos kai kurios atstovės, per klaidą įsidarbinusios spaudoje,  prisimena A. Tarkovskio filmą „Stalkeris”.  Jame Zona, į kurią Stalkeris veda, yra vieta, kur žmogus gali susitikti su savimi pačiu, tokiu, koks jis yra iš tikrųjų. Stalkerio klientai  joje suvokė savo nuopuolį ir išdrįso pažvelgti į save pačius be kaukių. Čia šiaip, nes kaip minėjau, sąžinės miegas giliausias, tad saldžių sapnų,nebežadinsiu, nors iš savo anaiptol ne švento gyvenimo patirties žinau, kaip kartais sveika nubusti, net jei tas  nubudimas būna sunkus bei skausmingas.


 


 Kai paskambinusi „L.T.“ žurnalistė klausė, ar daugiau eisiu į tokius koncertus, atsakiau, kad į tokius tikrai ne, be to, ir taip nuėjimas į šį vienintelį koncertą buvo rizikingas būtent dėl žiniasklaidos. Juk taip paranku dėl to bus mane apšaukti tuo, kuo siekiama: įsivaizduokite, kokia terorizuotoja, kaip persekioja, net į koncertą nuėjo! Kad nuėjau PIRMĄ kartą ir susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, to galima bus ir neminėti, net man apie tai pasakius 10 kartų (čia aš ne apie “L.T.” straipsnį, o apie ankstesnę patirtį su žiniasklaida, kai 10 kartų gali kartoti viena, o išgirstama tai, kas norima ar užsakyta  girdėti („Kai degina kur filosofą,/ ant laužo dar užmetu malką./ Nereikia galvoti: jam skauda./ Galvokim verčiau: jam nešalta“- V.Šimkus). Tai supratau, ir, kaip minėjau, iki paskutinės minutės abejojau, ar galiu ten nueiti. Ir todėl „L.T.“ šmaikštaus antrojo, šeštadieninio,  straipsnio klausimas „koks velnias ją nešė į tą galerą?“ tikrai taiklus, bet gal eiti vis dėlto reikėjo, kad paskui sužinočiau savo diagnozę? Juk man ligą diagnozavo vienas žymiausių Lietuvos popatlikėjų, o tai turbūt prilygsta vizitui privačioje klinikoje pas kokį garbų profesorių - tad džiaugiuosi, kad  sutaupiau, klinikoje su 100 litų, kuriuos išleidau koncertui,  tikrai būčiau neišsivertusi, be to, kai liga diagnozuota šitiek žmonių akivaizdoje spaudoje, juk “daktaras” už diagnozę prisiima milžinišką atsakomybę.  Ir dukrai dabar lengviau  su manimi: supykusi, kad ko nors neišprašė ar ko neleidau, drėbteli man: ai, žinai, ligonė esi, daunė, net Žvaigždė taip sako, tai ko iš tavęs ir  norėti… 


 


                Man gi ir pradžioje, kai buvome paprašytos palikti koncertą, pasiūlius 30 litų, ir pabaigoje, klausantis baigiamosios oratorijos apie save kaip apie priešę ir kenkėją,  galvoje sukosi viena mintis: kaip ištverti nieko  neatsakius, suvaldžius ir nuostabą, ir - pabaigoje - nerimą, ar sveikos išeisime iš tokios priešiškos mums aplinkos, ir juoką, prisiminus, ką rašiau  prieš dvejus metus savo romane:


 


„Žinai, kliedese, ko aš labiau už viską norėčiau? Kad po koncerto galėčiau įlįsti į kiekvieno žiūrovo širdį ir galvą ir patikrinti, ką jis iš tiesų galvoja apie mane ir ką jaučia man.  Neseniai net tokį sapną sapnavau: dainuoju Siemens Arenoje, ji pilnutėlė, o po to koncerto visi tie tūkstančiai žmonių man atneša notaro patvirtintas pažymas, kuriose surašyta, ką jie iš tiesų apie mane galvoja. Aš skaitau tas pažymas ir rūšiuoju žmones: tie, kurie mano, kad esu garsiausias dainininkas, turi teisę būti mano gerbėjais. O tuos, kurių pažymose parašytas bent vienas kritiškas žodis apie mane, sustatau į atskirą grupę. Baigęs tikrinti šitai grupei įsakau daugiau nesirodyti mano koncertuose ir nepirkti mano diskų.  Ir visa ta nedidelė grupelė žmonių sliūkina lauk kaip pabrukę uodegas šunyčiai, panašiai kaip aš vaikystėje po tėvo pirties. Iki šiol negaliu atsikratyti minties, kaip tai būtų šaunu. Bet negaliu niekam pasakyti, net žmonai, tauta nesuprastų, kaip sakoma“  („O kas po to?“ p.350) 


             Po komentaro „Moters“ žurnale Ieva dažnai kalbėjo: kai tik man sukaks 18 metų, nė dienos negyvensiu Lietuvoje, pačią pirmą dieną, kai tik pagal įstatymus galėsiu, “varysiu” iš čia. Prisiminiau šiuos jos žodžius ir šiandien, kai ji papasakojo man savo sapną:„šiąnakt sapnavau, kad mes abi  su gelbėjimo ratais perplaukėme visą jūrą į kitą šalį; plaukti buvo labai baisu. Kai išlipome į krantą, tos šalies žmonės tau pasakė, kad jūroje labai daug duobių ir plaukti pavojinga. Tada tu pasakei, kad atgal mes nebeplauksime”.  


             Taigi.  Šį sapną ”daktarams - diagnostikams” suprasti neturėtų būti sunku, nes prieš imdamiesi diagnostinės veiklos, manau, bent Freudą  ir Jungą paskaitinėjo, o jei dar ir  SAVIANALIZĘ, kaip visiems tokias diagnozes nustatinėjantiems daktarams privaloma, bus atlikę…


 


O jei rašyčiau romano tęsinį, šis epizodas būtų toks:


              Kliedese, tu vaidini protingą, o esi kvailė, nes nesupranti elementaraus dalyko, kad visi tiki Žvaigždėmis, o ne nežinomomis bobomis, kaip tu. Ką bedarytum, esi teisus vien dėl to, kad Žvaigždė, ar tau neaišku? Tautai juk  nuo mažų dienų visuose žurnaluose kasdien kalte kalama, jog visos bobos alpsta dėl mūsų, Žvaigždžių, kad mes esame moterų numylėtiniai, kad kiekviena boba, atėjusi į koncertą, yra mūsų gerbėja, pasirengusi atiduoti savo širdį ir visa kita mums. Žinoma, man ta jų širdis nereikalinga, nebent kol bilietą į mano koncertą nusiperka,  bet niekam negaliu to pasakyti, tauta nesupras, kaip sakoma. O jei man reikia kuria nors nebereikalinga atsikratyti, visada galiu paskelbti, kad tai fanatikė, pristojusi prie manęs, ir visi manimi tikės. Galiu paskambinti bet kokiam žurnalistui ir jau kitą rytą kokiame nors dienraštyje mirgės: “Įkyri gerbėja terorizuoja garsų Lietuvos dainininką”. Su didžiausia mano nuotrauka. O šalia bus tavoji. Nežinai, kokia? Paaiškinsiu, neišmanėle. Manai, fotošopu galima tik  pagražinti? O ne, kliedese, nė šimto litų man fotografui nekainuos, kad tave jis fotošopu paverstų  susiraukšlėjusia baidykle paklaikusiom akim. O jei žurnalistai ir pakalbins tave, tai tik  dėl akių, kad viską  sudėliotų taip, kaip  reikia man, t.y., kad tu terorizuotoja, o aš - auka, kenčiantis nuo tavęs, aišku tau??? Interviu pabaigoje dar gailiai atsidusiu: tokia jau mūsų darbo kaina… Vargšai mes, Žvaigždės,  baisu net į gatvę išeiti, kai aplink tiek maniakų, juk Lennoną tokie net nušovė; duosiu suprasti, kad gal ir tu tokia… Ir visi mane užjaus, nes didžiuma žmonių - savų smegenėlių neturinti banda, kuriai spaudos žodis vis dar šventas.  Ir būtent todėl visi, vos tik tavo atvaizdą pamatę, kaip avinų banda mekens ant tavęs: meee, čia ta maniakėėė, meee…  Be to,  po tokių straipsnių visada padidėja ir tikrų gerbėjų gretos.  Manai, nesuprantu, kad  nesi  mano gerbėja? Suprantu, bet tyčia vadinsiu tave taip, nes taip man naudinga. Dar pridursiu, kad tu mane ir fanatiškai įsimylėjusi.  Ir visi patikės, kad įsimylėjusi, tik neprisipažįsti, prietranka; žinosi, kaip kiekvieną žingsnį kritikuoti. Malonu vien pagalvojus,  kaip tu nervinsiesi dėl to, juk nervinsiesi, perfekcioniste prakeikta, viskas manyje tau neįtinka, įmanytum, su liniuote išmatuotum pagal milimetrus ir nupjautum ar pridurtum. Tau ir pats Dievas neįtiktų, o į save pirma pažiūrėk,  trūkumų maiše; tau vos prasižiojus  pasipila  trūkumai kaip nelaimės iš Pandoros skrynios.  Palygink, prietranka, save su mano back šokėjomis, ir suprasi, kad iki normalios moters tau toli kaip iki dangaus: jos  be jokių pretenzijų, ką pasakai, tą ir daro, ką pasiūlai, tuo ir patenkintos.   O tau toli ne tik iki normalios moters, bet ir iki  gerbėjos. Tikras gerbėjas, skirtingai nuo tavęs, kritike nelaiminga,  yra fanas, kitaip sakant, dainininko fanatikas, todėl, kad ir ką tas dainininkas padarytų, jis vis vien jiems yra ir bus šventas. Nors dainininkas užmuštų žmogų ar išprievartautų moterį, tikriems gerbėjams  tai nė motais, nes jiems savaime aišku, kad tas žmogus pasipainiojo ne vietoje ir ne laiku, todėl pats kaltas, o moteris apskritai dar turėtų ir padėkoti už suteiktą garbę, kad prie jos prisilietė Žvaigždė. Štai kokie yra tikrieji gerbėjai, ir po straipsnių spaudoje apie tokias ramybės neduodančias prietrankas kaip tu jų tik padaugėja, patyriau. Be to, mano draugas Advokatas man dar gerai patarė paskelbti, kad tu ir psichė. Visuose žurnaluose ir laikraščiuose, ypač tuose, kuriuos daugiausia skaito mano gerbėjos. O kas į psichus dėmesį kreipia? N-I-E-K-A-S. Tai va, norėjai mano atsakymo, turėk: esi maniakė, norėjusi užsidirbti, ir psichė. Supratai??? Be to, aš visai ir teisus, nes tu man pirma parašei e-mailą, o ne aš tau, vadinasi, tu ir pristojai prie manęs. O jei tu psichė, viskas, ką parašei, yra kliedesiai. Aišku tau, prietranka??? Būtum kokia prezidentė, gal su tavimi ir skaityčiausi, ką darysi, tauta nesupras, kaip sakoma. O dabar, kas tu? Niekas. Tokių kaip tu Lietuvoje šimtai. Neturėtum Ievos, pasistengčiau tave dar ir į beprotnamį  įkišti, tada jau visai ramiai gyventi galėčiau, dabar, kai vaiką turi,   tauta nesupras,  kaip sakoma,  todėl tiek to, nors mano kantrybė ir gailestingumas, kai pagalvoji, begaliniai.  Įvertink tai, prietranka, ir užsikišk. Žinai, apie ką dažnai svajoju, kai tik prisimenu tave ir tą tavo suš… knygą? Kad tu numirtum. Įsivaizduoju, kad aplankau tavo kapą ir nunešu gėlių. Iš džiaugsmo, kad tavęs nebėra.  Žiauru? O kas čia žiauraus? Užaugs tavo vaikas ir vaiknamyje, jis gi ne mano vaikas, ko gailėtis, o tu kam daugiau reikalinga, niekam; bet pats tai negaliu tau ko nors blogo padaryti, nes tada tauta nesupras, sakys, vaikas kaip be motinos, bet jei tave kokia liga prispaustų ir numirtum, būtų pats tas, ir aš nieko dėtas, ir džiaugsmas, kad nebėra problemos… Kol tavęs nebuvo, gyvenau ramiai, buvau pats sau ponas, o dabar aiškinkis visiems… Spaudoje skelbiu, kad tave ignoruoju ir nieko nenoriu apie tave žinoti;  mano draugė Žmona mane taip gerai pamokė, perskaičusi viename moteriškių žurnale kažkokios senmergės   psichologės pamokymą, kad taip reikia žymiems žmonėms elgtis su niekingais gerbėjais, bet, prietranka, pati supranti, kad negaliu tavęs ignoruoti; savaitę iškenčiu, apsimetu, kad man tu neberūpi, o paskui vėl seku kiekvieną tavo žingsnį, vis tas prakeiktas smalsumas, kol nesužinau, kas ir kaip, neužmiegu. Todėl tu man nuolatinė rakštis vienoj vietoj, tu bereikalinga problema, o aš pripratęs visas atsiradusias problemas kaipmat išpręsti kartą ir visiems laikams.  Sakysi, ne problemų man sukelti norėjai, bet   gero… O aš tau pasakysiu, man nusiš… ant tų tavo norų. Man ta tavo suš… knyga visai nereikalinga. Ėjau ir eisiu savo keliu, o tu atstok. Ir gyvensiu kaip gyvenęs. Man taip patinka. Pati toj savo suš… knygoj rašei, kad gal aš tikras būdamas dvigubas. Tai ko tau dar? Smirsk toliau prie savo knygų ir ieškok tos savo autentikos, kol stogas nuvažiuos, o man reikia gyvenimo su visais jo malonumais, aišku tau??? Ir aš jį turėjau ir turėsiu. O tauta  nori būti spaudoje maitinama makaronais apie švarius mano marškinius, liudijančius apie dar švaresnę mano sielą, todėl maitinau ir toliau  kasdien ją maitinsiu tais makaronais, kurių ji pati nori.  Ir ji soti, ir aš patenkintas; tik tu viena išsišokėlė, tau mat dar kario paduok, prėska atseit… Susirask ką nors su tuo kariu  ir užtilk visiems laikams, o jei dar purkštausi, paskelbsiu, kad niekas tavo suš…  knygos ir neskaitė, tu pati išsipirkai visą tiražą, pati pasiskyrei sau per blatą apdovanojimus, ir kaip tu įrodysi, kad aš neteisus? Sakai, atsiprašyti, kad variau tave iš koncerto? Ilgai laukus dar palauk: kas psichų atsiprašo???  Mielai būčiau pasiuntęs tave dar ir ant trijų raidžių, bet tauta nesupras, kaip sakoma.  Aišku tau, prietranka???”  


 O pabaigoje šitų mano impresijų adaptacija specialiųjų poreikių (sutrikusio suvokimo) žurnalistams ir KITIEMS suinteresuotiems asmenims: nebuvau ir nesu E.Kučinsko  gerbėja.  Jei iš pirmo karto tai sunku  perskaityti ir suprasti, paryškinsiu: NEBUVAU IR NESU E. KUČINSKO  GERBĖJA.